Kodėl atsivėrus pasauliui mes pamiršome savo šaknis?

Bėgant šimtmečiams, keičiantis kartoms neišvengiamai kinta ir kultūrinės vertybės. Šventiniai papročiai, apeigos ar simboliai su laiku pranyksta iš kasdienybės, o etniniam paveldui ir senolių išpuoselėtoms tradicijoms gresia išnykimas, mat jų išsaugojimas priklauso nuo jaunosios kartos, kuri daug mieliau vertina ateitį ir modernumą, nei praeitį ir ilgaamžiškumą.

Vertybės - tai principai, kuriais vadovaujantis žmogus priima vienokius ar kitokius gyvenimo sprendimus. Jos nėra įgimtos, nes ateina iš šeimos, supančios aplinkos, kultūros įtakos ir asmeninės žmogaus brandos. Kaip tu užaugai šeimoje, nepaisant kiek pedagoginių knygų perskaitysi, nevalingai taip pat auklėsi ir savo vaikus. Kiekviename žmogaus amžiaus etape vertybių samprata yra skirtinga: mažam vaikui vertybė gali būti naujas žaislas, vėliau vertybe tampa meilė ir tarpusavio santykiai, na, o vyresniam žmogui be galo svarbus artimųjų dėmesys. Be vertybinio pagrindo žmogus yra tarsi be šaknų.

Etnologai teigia, jog vertybių perdavimas nuolat besikeičiančioje kultūroje slypi tradicijose. Tai papročių visuma, susijusi su svarbiausiais gyvenimo etapais, tokiais kaip religinės šventės, santuoka, kūdikio gimimas ar laidotuvių ceremonija. Didelį vaidmenį tradicijų perdavime turėjo ir sovietmetis, privertęs lietuvius pamiršti savąjį identitetą ir priverstinai į kasdienybę įsitraukti visai svetimą kultūrą. Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė susigrąžinti savąsias senąsias kultūrines vertybes, tačiau pusšimtį metų trukęs sovietmetis nutraukė iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Atsivėrus pasauliui ėmėme semtis idėjų iš svetur, pamiršdami savo šaknis ir šalies, iš kurios esame kilę, tikruosius papročius.

Ne paslaptis, jog visuomenės nuostatos ir tendencijos atsispindi ir šiuolaikiniuose renginiuose. Pavyzdžiui, šių laikų vestuvėse yra pamiršta pagrindinių ceremonijos simbolių prasmė. Ryžiai yra barstomi, nes tai gražu ir įdomu, tačiau neatkreipiama dėmesio, koks gi tikrasis tų ryžių simbolis. Dabar viskas būna surežisuota, būtinai turi būti vedėjas, nes nebemokame linksmintis be jo, nežinome, ką daryti. Anksčiau vestuvių šventės dirigavimo imdavosi piršlys, tačiau šiai dienai tokio vaidmens vestuvėse nebelikę. Šių dienų renginiuose vertybė tapo masiškumas, populiarumas, šiuolaikiškumas, o tautiniai papročiai nunyksta, mat vyrauja stereotipas, jog jaunam žmogui tai nebeįdomu. Visgi, 2020-ieji metai yra paskelbti UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Kiekvienai valstybei yra didelė garbė savo šalyje turėti į šį sąrašą įtrauktų objektų, kurie primena apie išskirtinę kultūrinę ir istorinę patirtį bei kasmet sulaukia didelio turistų susidomėjimo. Kas 5-erius metus Lietuvoje vyksta ir Dainų šventė, suburianti tiek jaunus, tiek senus bendram tikslui - puoselėti tikrąsias lietuviškosios kultūros tradicijas bei etnines vertybes. Miestų savivaldybės nepamiršta ir Joninių, Žolinių ar kitų švenčių papročių, rengdami specialius renginius, kurie sutraukia būrius miestiečių ir miesto svečių.

Žinoma, negrįš tie laikai, jog vaikščiosime su vyžomis, bet to ir nereikia. Pasaulis kasdien keičiasi, atsiranda vis naujų dalykų, tačiau tai nereiškia, jog turime pamiršti savo senolių puoselėtas tradicijas. Reikia žiūrėti per kūrybiškumo prizmę, kaip susieti seną ir naują, jog parodyti pasauliui tai, kuo galime būti įdomūs, kuo patys didžiuojamės.

Daugiau apie vertybes, jų sampratą ir šiuolaikinių renginių kaitą pokalbyje su VPVPMC (Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centras) praktinio mokymo vadove, paskaitų apie apeigas ir tradicijas dėstytoja Rūta Varniene: https://www.youtube.com/watch?v=SltNrGLLmVc